Mokymosi per klaidas kultūra – kaip drąsinti vaikus nebijoti nesėkmių?
Ar prisimenate tą jausmą, kai klasėje pakėlėte ranką, pasakėte atsakymą – ir jis buvo neteisingas? O tada tylus juokas, akys į grindis, pažadas sau „daugiau nekalbėsiu“. Deja, bet dauguma mūsų užaugo su įsitikinimu, kad klaida – tai blogai, kad tai yra gėda, minusas, blogas pažymys. O gal viskas galėjo būti kitaip?
Šiandien vis daugiau mokyklų, ypač privati mokykla Vilniuje Vitlio licėjus, leidžia klysti, tai suprasti ir įvertinti bei iš viso to mokytis. Šiuo klausimu mokslas pasisako vienareikšmiškai – be klaidų nėra tikro mokymosi. Pakalbėkime apie tai, kodėl verta nebijoti suklupti, ir kaip mes, suaugusieji, galime padėti vaikams to išmokti.
Kas nutinka smegenyse, kai klystame?
Tyrimai rodo, kad klaidos – tai ne šiaip nesėkmės, o smegenų sporto salė. Klystant aktyvuojasi tie smegenų centrai, kurie atsakingi už mokymąsi, kūrybiškumą ir sprendimų priėmimą. Trumpai tariant – klaida tampa signalu, kviečiančių pagalvoti: „ei, čia kažkas ne taip – verta pasigilinti!“.
Dar daugiau – kai vaikai supranta, kad klaida nėra pabaiga, o naujos pradžios taškas, jie tampa drąsesni, smalsesni, labiau linkę ieškoti naujų sprendimų, tik labai svarbu užtikrinti aplinką, kur vaikai jaučiasi saugūs galėdami klysti. Būtent tokių įgūdžių reikia ir moksluose, ir gyvenime.
Ką daro mokykla, kad klysti nebūtų baisu?
Tam, kad vaikai galėtų mokytis iš klaidų, jiems reikia vieno – saugumo jausmo. Tokios aplinkos, kur klysti yra normalu, o ne gėdinga. Mokytojai čia atlieka labai svarbų vaidmenį: nuo jų priklauso, ar klasėje vyraus konkurencija, ar bendradarbiavimas, ar vaikai norės klausti ir bandyti, ar bijos ir tylės.
Kai kurie mokytojai sąmoningai leidžia klysti, o ir patys daro klaidas, kviečia vaikus jas pastebėti, analizuoja, kas buvo ne taip. Kiti naudoja refleksijos užduotis, kuriose svarbu ne tik rezultatas, bet ir tai, ką išmokai bandydamas. Toks požiūris ypač būdingas tarptautinėms programoms, pavyzdžiui, Tarptautinio Bakalaureato (International Baccalaureate), pagal kurią dirba privati mokykla Vilniuje Vitlio licėjus, ir kur mokymasis laikomas procesu, o ne tik pažymių rinkimu.
Tarptautinio bakalaureato (IB) programos pagalba ugdant mokinio profilio savybes siekiama, kad mokinys gebėtų reflektuoti (ang. reflective), būtų drąsus/nebijantis rizikuoti (ang. risk-taker), atviras (ang. open-minded). Šios savybės ypač svarbios kalbant apie gebėjimą priimti klaidas, analizuoti jas ir naudoti kaip pagrindą tobulėjimui.
Vaikai labai greitai jaučia, kaip suaugusieji vertina jų klaidas. Jei namuose dėl praleisto skaičiaus matematikoje išgirsti moralą, o mokykloje – padrąsinimą, atsiranda sumaištis: „tai klysti galima ar ne?“. Todėl tiek mokytojai, tiek tėvai turi kalbėti viena kalba – padėti vaikui suprasti, kad klaidos yra būtina mokymosi dalis.
Kita vertus, skirtingo amžiaus vaikams – skirtingas požiūris. Pradinukai dar drąsiai eksperimentuoja, kol neatsiranda baimė būti neteisingam. Paaugliai jau pradeda labiau save vertinti kitų akimis. Todėl šiuolaikinės mokyklos ieško būdų, kaip išlaikyti tą mažųjų smalsumą kuo ilgiau: projektiniai darbai, diskusijos, tyrinėjimo užduotys – visa tai leidžia mokytis ne iš „atsakymų lentelės“, o iš paties bandymo.
Praktiniai būdai auginti pasitikėjimą klysti
Ką galime padaryti jau šiandien? Štai keletas idėjų:
- Refleksijos klausimai: ne „ką parašei?“, o „ką naujo supratai?“
- Grupiniai projektai: kai sprendimas ne vienas, tai ir mažiau baimės suklysti.
- Eksperimentai ir prototipai: ypač inžineriniame ugdyme – kur klaida tampa žingsniu į geresnį sprendimą.
Svarbiausia – reaguoti į klaidas taip, kaip norėtumėte, kad reaguotų į jūsų apsirikimus: su pagarba, smalsumu ir be išankstinių vertinimų.
Mokymosi per klaidas kultūra nėra tik graži idėja. Tai – būtinybė, jei norime auginti savarankiškus, kūrybingus, mąstančius žmones. Kuo anksčiau vaikai supranta, kad klaida nėra priešas, tuo drąsiau jie žengia į žinių pasaulį.